2017 m. vasario 18 d., šeštadienis

Fuerteventūra. II dalis

Fuerteventūra. I dalis

Fuerteventūra. Pabaiga

KETVIRTOJI DIENA
Naktį lijo. Rytas taip pat gerokai apniukęs ir panašu, kad lis. Bet dėl to nesėdėsi namuose :) Po pusryčių vėl traukiu į Bantarcuria - vakar jos taip ir nepasiekiau. Oras šiaip sau - tai lyja, tai trumpam nušvinta saulė. Važiuoju ir kategoriškai neigiu, kad lyja. Netikiu, kad lyja. Po pusvalandžio jau nebe taip kategoriškai netikiu. Pradedant kilti link Bentancuria, paneriu į rūką, o gal į debesį. Kilimas gan smagiu serpantinu, o nesimato visiškai nieko. Pakylau iki apžvalgos aikštelės ir stebėjau turistų autobusą, kai žmonės su lietpalčiais iššokę į lietų greitutėliai pasifotografavo rūko fone ir vėl sušoko atgal. Tada pasidžiaugiau, kad esu visiškai nepriklausoma, apsisukau ir patraukiau į pačią pietinę salos dalį - ketinu aplankyti Faro de Jandia švyturį ir fantastiško grožio laukinį paplūdimį Cofete. Važiuoti apie 100 km. Vis lyja. Tiesa, nusileidus truputį žemiau, rūkas prasisklaido ir bent jau matosi kelias. Pravažiavus Antigua, trumpam pasirodo fantastiško grožio vaivorykštė. 




Bet taip lyja, kad tik greitutėliai padarau kelis kadrus ir slepiuosi savo opeliuke. 
Kelias iki Morro Jable tiesiog greitkelis - nieko įdomaus, bet pavažiavus keletą kilometrų link švyturio prasideda pats smagumas. Asfaltas baigiasi, lyja, didžiulis vėjas. Keliukas virsta molio čiuožykla su daugybe posūkių. Automobilis taip aplimpa dumblu, kad nebesimato spalvos, šoniniai langai ir veidrodėliai visiškai užnešti, truputį prasiplaunu priekinį ir galinį langus ir lėtai traukiu pirmyn. Vienu momentu pagalvojau, gal atidarius langą, pasivalysiu veidrodį - tai buvo didelė klaida - dabar moliu apneštas ne tik stiklas, bet ir visa panelė ir netgi mano akiniai. Nepamenu tiksliai to malonaus važiavimo ilgio, bet gal apie 20 km. Beje, tuo keliu kai kurie žmonės ėjo pėsti, važiavo dviračiais. Atrodė jie itin įdomiai - tolygiai pasidengę moliu ir žibančiomis akimis :)
Prie švyturio nemažai žmonių, tai trumpai apsižvalgiusi, patraukiu tolyn, susirandu jaukią vietelę ir ilgai sėdžiu stebėdama bangų mūšą ir mėgaudamasi ožkų draugija.








Lyti nustojo, vis švysčioja saulė. Prasiplaunu langus ir veidrodžius su savo geriamu vandeniu ir nuo švyturio traukiu į Cofete paplūdimį. Keliukas lygiai toks pat fainuoliškas, tik nušvitusi saulė ir vėjas jį pradžiovino - bent jau slidinėti netenka. Smagus serpantinas net be užuominų apie kokius nors atitvarus. Važiuojant į Cofete paprasčiau, nes visą laiką važiuoju palei kalną - grįžtant atgal uolos pakraščiu, prasilenkimas turėtų būti ne toks malonus. Pakilus iki apžvalgos aikštelės ir dar nuo jos palypėjus gerokai aukščiau, nesinori niekur eiti, tik būti ir mėgautis.






Kai kurie keliautojai sako, kad čia jau galima suktis ir grįžti atgal, bet manau, kad tai būtų didelė klaida. Nusileidus iki Cofete vėl pradeda lyti, vėjas taip suka vėjo malūną, kad atrodo, jis tuoj sprogs. Trumpai pasvarsčiusi, ką daryti - ar eiti lyjant į paplūdimį ar eiti pavalgyti, tikintis, kad nustos lyti, einu valgyti - kaip bus, taip bus gerai. Cofete kaimelis su pora namų ir užeiga. Žmonių nemažai, visi slepiasi nuo lietaus - kas valgo, kas tik alų ar kavą gurkšnoja. Aš turėjau rekomendaciją, kad čia skanus maistas, o ir valgyti norisi, tai su malonumu suvalgau salotų ir kriauklių porciją. Kai atneša spirgančias mano kriukleles su česnaku, tai net šalia sėdinti vokiečių kompanija pradeda čepsėti. Mėgaujantis maistu ir skania kava, nustoja lyti ir galiu traukti į paplūdimį. Vėl ilgas meditavimas į vandenį. Tada keletas kadrų ir, lydima ožkų, trauksiu atgal. 







Kadangi paplūdimyje praleidau daug laiko, tai nujaučiau, kad keliaujančių į jį vargu ar sutiksiu ir prasilenkinėti nervus kutenančiose vietose nereikės. Mano nuojauta pasitvirtino - sutikau vos kelis automobilius, besileidžiančius į Cofete.
Grįžtant kelias sausas, tai bent jau slidinėti netenka. Pakeliui dar sustojau netoli Morro Jable pasižvalgyti į jachtų uostą ir namo.
Pakeliui ieškau, kur nusiplauti automobilį. Užsuku į automatinę plovyklą, bet čia manęs nepriima - per daug murzina. Bet praktiškai visose degalinėse yra rankinės plovyklos. Išmaudau savo kelionės draugą - ne super švari, bet išgyvens :)



PENKTOJI DIENA

Šiandien jau būtinai reikia aplankyti Bentancuria. Jau trečia diena planuoju ir vis kas nors keičiasi. Vėl kava su vaizdu, pusryčiai ir į kelią.
Trumpas nukrypimas. Laikas nuo Lietuvos čia skiriasi dviem valandomis, tai guluosi ir keliuosi vietiniu laiku anksti - 23 - 7 val. Pusryčiai tik 9, tai porą valandų turiu pasiruošimui dienai, kavai.
Taigi, pirmyn į Bentancuria. Jau pažįstamas serpantinas, tik rūko nėra. Važiujant matau ant vieno kalno viršūnės kažkokį spuogą. Privažiavus arčiau, paaiškėja, kad tai namas. Hmmmm... Man ten reikia. Randu nuorodą į miradorą ir užrakintu užtvaru uždarytą kelią. Rašo, kad atidarys nuo 10 val, tai dar turiu apie  20 min. Negi lauksi - ties užtvaru palieku mašiniuką ir einu pėščia. Paskui panūsta eiti ir pora vokiečių, bet iš kojų verčiantis vėjas juos greit pargina į automobilį. Ties pusiaukele mane jau pasiveja automobiliai - kelias atidarytas. Bet važiuojant negali pastebėti tiek daug grožio. Name pasirodo beesąs muziejus ir kavinė. Pailsiu, išgeriu kavą ir traukiu atgal. Eiti tuo pačiu keliu neįdomu, tai kopiu per kalvą ir leidžiuosi tiesiai bekele. Truputį sudėtinga nusileisti iki pat kelio, bet netrukus pasiekiu savo vienišą pamestą našlaitį opelį važiuoju pirmyn.








 Populiarioji apžvalgos aikštelė Morro Velosa Satues, tik nelabai kas matosi, nes aplink vėl rūkas


Bentancuria simpatiškas miestukas, bet labai jau sukomercintas, tai čia ilgai neužsibūnu. Mano knyga rodo, kad yra kelias per kalnus į Antigua (piligrimų kelias). Į Antigua eiti neketinu, bet galima tik pakilti iki perėjos, pasigrožėti vaizdais ir grįžti. Taip ir nusprendžiu daryti. Prieš mane išeina toks pat vienišas vyriškis su lazdomis. Lazdos gal būtų ir neblogai, nes po lietaus slidu, bet aš jų neturiu. Taigi pirmyn maršrytu Betancuria — Degollada Vieja — Betancuria.





Paėjus kiek daugiau nei kilometrą, prapliupo toks lietus, kad akimirksniu buvau kiaurai šlapia. Netrukus pasiekiau perėją ir ten radau stoginę, kuri dalinai apsaugojo nuo lietaus ir nuo vėjo. Sėdėjau ten ir gėrėjausi šėlstančia stichija. Po kurio laiko lietus pradėjo rimti, o aš nagrinėjausi, ką gi veiksti toliau. Lipti atgal neįdomu. Apžiūrėjau, kad į dešinę ir į kairę nuo manęs yra dvi viršukalnės - kairioji aukštesnė ir toliau, bet nuo jos veda takas dar kažkur toliau. Tai ta kryptimi ir nuėjau. 
Vėjas buvo toks, kad ant jo galima buvo gulėti, lietus tai užeidavo, tai praeidavo, bet visą laiką ėjau debesyje, t.y. nemačiau nieko, kas yra žemiau aplink mane. Dar prie viso komplekto sugedo fotoaparatas, tai tolesnės nuotraukos bus tik darytos telefonu. 
Kai eidama negali nieko daryti, tik stebėti, kur stati koją ir stengtis kur nors nenuslysti, pradeda kilti įvairios keistos mintys. Atrodo oras toks, kad blogesnio nelabai gali ir tikėtis. Bet kodėl tada taip gera viduje? Pradedi džiaugtis kiekviena maža smulkmena - švystelėjo saulės spindulys ir nušvietė apačioje plytintį slėnį. Trumpam nurimo vėjas ir buvo galima laisvai kvėpuoti ir apsidairyti aplinkui, radau iš akmenų sukrautą užuovėją ir sėdėjau ten net neįsivaizduoju kiek laiko, mėgaudamasi vėjo švilpimu aplinkui ir retkarčiais atsiveriančiais vaizdais. Tai buvo puiki patirtis, laikas tik sau ir su savimi.







Kopiant vis tolyn ir sklaidantis rūkui, tolumoje pamačiau sodybą ir patraukiau link jos. Navigacija rodė, kad nepriėjus šios sodybos, bus kelias žemyn į Bentancuria, bet užsisvajojusi praėjau tą kelią ir prieš akis iškilo tas pats muziejus, kuriame jau šiandien buvau :)
Tuomet atsirinkau, kur turiu eiti ir ramiai nusileidau žemyn.









Kadangi laiko dar turiu, tai trumpai pavaikščiojusi po Bentancuria, jau tirštai prisigrūdusią turistų, patraukiau į dar vieną must see vietą - Ajuy. Šį vieta garsi savo juodu paplūdimių ir fantastiško grožio uolomis bei olomis. Taip pat nužiūrėjau, kad netoliese yra laukinis paplūdimys, kurį taip pat būtinai reikia pamatyti. 
Bet prieš tai dar reikia nuvažiuoti nuostabiausiu serpantinu iki Pajara miestelio, su keliais miradorais, kuriuose būtina sustoti. Vaizdai nuo vieno iš jų Mirador Las Penitas






Ta daili balta punktyrinė linija - kelias, kuriuo ką tik atvažiavau ir važiuosiu toliau į Ajuy. 




Pasigrožėjus dailiomis uolomis iš išorės, galima įrengtais laipteliais nusileisti į įspūdingo dydžio juodą olą Caleta Negra. Kažkodėl daugelis pasitenkina tik pažiūrėję žemyn nuo laiptelių, bet atoslūgio metu tikrai visiškai saugu panaršyti po olą. Bevaikščiodama pamatau plyšį, atrodo vedantį į kitą olą. Na kaip gi nepabandyti pereiti. Ir vėl ilgam užstringu vienoje vietoje besigrožėdama vandenynu ir jausdama jo didingumą. Būdama viena oloje, jaučiausi tokia maža ir pažeidžiama. Bet kokia didesnė banga (ne man būnant ten, o pakilus potvyniui), vienu mostu galėtų sutrinti mane kaip šapelį. 









Knygoje buvau apžiūrėjusi, kad iš Ajuy galima nueiti į kitą paplūdimį -  PLAYA DEL JURADO. Žygis visai trumpas - apie 4 km, tai nedvejodama patraukiu ten. Ir vėl randu stebuklą. Ši kelionė man pažėrė tiek gamtos stebuklų, kad vienoje vietoje jų net per daug. Pliažiukas visai mažutis, nuo vandenyno stichijos užstotas natūralia uola. Stačia siena nusikabaroju žemyn ir randu tokį gėrį, kad ilgai nesinori iš čia eiti. Tik besileidžianti saulė paragina mane traukti namo.
Šiame paplūdimyje vėl buvau visai viena - laikas gan vėlyvas, kad kažkas dar čia eitų. Buvo atėjusi šeima su mažais vaikais, bet tik pažiūrėjo ir išėjo, dar porą žmonių mačiau aukščiau ant uolų, bet leistis jie nesiryžo. 



















Atostogos eina į pabaigą ir svarstau, ką daryti su likusiomis dienomis. Gal būt persikelti į Lanzerotę, gal bent dieną praleisti tingiai vartantis paplūdimyje? Apie tai vėliau :) 

Fuerteventūra. I dalis

Fuerteventūra. Pabaiga

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą